UŽsienio kalbų bendroji programa pagrindinei mokyklai

страницы: 1 2 3 4 5 6 7 8 9 ... 13

return to the beginning

2. Mokinio kompetencijos

2.1.Bendrosios kompetencijos

Bendrojoje programoje pateikiamos bendrosios kompetencijos, kurios įgyjamos per įvairias nekalbines veiklas ir svarbiausios komunikacinės kalbinės kompetencijos, kurias mokinys įgyja mokydamasis kalbų. Kompetencija suprantama kaip visuma žinių, gebėjimų ir ypatybių, kurios leidžia asmeniui veikti. (Bendrieji Europos kalbų mokymosi, mokymo ir vertinimo metmenys, Vilnius, 2008, P. 26).

^ Bendrosios kompetencijos yra reikalingos ne tik kalbinei, bet ir kitos rūšies veiklai atlikti.

Deklaratyviosios žinios yra patirties įgijimo ir formaliojo mokymosi rezultatas. Mokantis kalbų, reikalingos ne tik kalbos ir kultūros žinios, bet ir tos šalies , mokslo, technikos, kasdienio gyvenimo bei tarpkultūrinės žinios apie kitų šalių gyventojų bendrąsias vertybes ir įsitikinimus.

Gebėjimai ir praktinė patirtis yra gebėjimas elgtis pagal priimtas normas, atlikti įprastus kasdienius gyvenimo, mokymosi, laisvalaikio veiksmus. Tarpkultūriniai gebėjimai apima sąsajas tarp gimtosios ir kalbos šalies kultūros, gebėjimą bendrauti su kitos kultūros atstovais, tarpininkauti tarp kultūrų ir įveikti stereotipus.

Egzistencinė kompetencija suvokiama kaip mokinio asmenybės savybių ir nuostatų visuma, nuo kurios priklauso ir kalbų mokymosi veikla.

Gebėjimas mokytis yra viena iš svarbiausių mokinio kompetencijų. Ši kompetencija pasitelkia kitas komptencijas ir suvokiama kaip mokėjimas ir nusiteikimas atrasti tai, kas padėtų mokytis: savarankiškai įveikti mokymosi sunkumus, įžvelgti galimybes ir jomis pasinaudoti. Mokiniui, mokytojo padedamam, ypač svarbu gebėti pasirinkti jam tinkamus mokymosi būdus: veiksmingai išnaudoti mokymo situacijas, išlaikant dėmesį teikiamai informacijai, suvokiant galutinį užduočių tikslą, veiksmingai bendradarbiaujant pamokoje poromis ar grupėmis, aktyviai ir dažnai vartojant išmoktą kalbą. Svarbu gebėti pagal savo poreikius naudotis mokomąja medžiaga, mokytis tiesiogiai dalyvaujant komunikacinėje veikloje, suvokti savo, kaip mokinio, silpnybes ir stiprybes, nusistatyti poreikius ir išsikelti tikslus; pasirinkti savas strategijas bei veikimo būdus šiems tikslams siekti pagal savo asmenines savybes ir išgales.
^

2.2. Komunikacinė kalbinė kompetencija

Vartodami užsienio kalbą, mokiniai pasitelkia bendrąsias kompetencijas ir tiesiogiai su kalba susijusią komunikacinę kalbinę kompetenciją, kuri susideda iš trijų pagrindinių kompetencijų (kitaip vadinamų subkompetencijomis) - lingvistinės, sociolingvistinės ir pragmatinės.

Lingvistinę kompetenciją sudaro:

leksinė kompetencija - žinios ir gebėjimai vartoti žodyną;
gramatinė kompetencija – kalbos gramatinių išteklių išmanymas ir gebėjimas jais naudotis;
semantinė kompetencija – mokinio gebėjimas suvokti ir kurti reikšmes;
fonologinė kompetencija – mokinio žinios ir gebėjimai suprasti ir produkuoti kalbos garsų vienetus, žodžio sudėtį, kirtį, intonaciją;
ortografinė kompetencija – tai žinios ir gebėjimas suvokti ir produkuoti simbolius, iš kurių susideda rašytiniai tekstai;
ortoepinė kompetencija – gebėjimas tinkamai ištarti žodžius pagal jų rašytinę formą.

Sociolingvistinė kompetencija - tai žinios ir gebėjimai, susiję su socialine kalbos vartojimo sritimi ir apima kalbinius socialinių santykių žymeklius, mandagumo normas, tautos išmintį perteikiančius posakius, registro skirtumus, tarmę ir akcentą.

Pragmatinę kompetenciją sudaro diskurso kompetencija ( mokinio gebėjimas jungti sakinius į sekas) ir funkcinė kompetencija (sakytinio diskurso ir rašytinių tekstų taikymas bendraujant).

^

2.3. Tarpkultūrinė kompetencija

Tarpkultūrinės kompetencijos ugdymas pastaruoju metu laikomas svarbiu užsienio kalbų mokymosi uždaviniu. Tarpkultūrinės kompetencijos esmė yra kalbos vartotojas, kuris bendravimą su kitos kultūros atstovais grindžia kitos kultūros, jausenos, galvosenos suvokimu. Tai nulemia ir užsienio kalbų ugdymo turinio kryptį, kuomet ugdymo turinio atranka grindžiama taip vadinamu ,,kultūrų dialogu”. Dėmesys tarpkultūrinei kompetencijai įtakoja visą užsienio kalbos ugdymo turinį.

Tarpkultūrinė kompetencija yra svarbi egzistencinės kompetencijos dalis. Ši kompetencija įgalina mokinį suvokti savo ir kitų tapatybę bei tinkamai vartoti kalbą ją priderinant prie socialinio ir kultūrinio kitos šalies konteksto.

Tarpkultūrinę kompetenciją sudaro nuostatos, gebėjimai ir žinios.

Tarpkultūrinės nuostatos pasireiškia žingeidumu, atvirumu ir noru vertinti savo elgesį, įsitikinimus ir vertybes ne kaip vieninteles teisingas, bet iš asmens, kurio nuostatos gali būti kitokios, pozicijos.
Tarpkultūriniai gebėjimai apima palyginimo (palyginti skirtingų kultūrų dokumentus/įvykius), interpretacinius (interpretuoti lyginamus dokumentus/įvykius), siejimo(susieti su savąja kultūra), atradimų (įgyti kitos kultūros naujų žinių), bendravimo (taikyti įgytas žinias bendraujant) ir kritiško kultūros suvokimo gebėjimus.
Tarpkultūrinės žinios - tai ne tik žinios apie užsienio kalbos šalies kultūrą, bet ir žinios apie kitų valstybių socialines grupes, tapatybes ir jų sąveiką.
Mokytojo vaidmuo yra svarbus plėtojant mokinio tarpkultūrines žinias, gebėjimus ir nuostatas, tačiau mokytojas negali būti žinių šaltinis. Jo vaidmuo yra sudaryti aplinką, kurioje mokiniai galėtų dalintis informacija, diskutuotų ir kartu su mokytoju mokytųsi iš savo ir kitų patirties, ugdytųsi kritišką požiūrį ir gebėjimą vertinti stereotipus, toleranciją ir teigiamas nuostatas kitų kultūrų atžvilgiu.

Bendrosiose programose pateikiama tematika visapusiškai atspindi užsienio šalių socialinį kontekstą, kasdienį gyvenimą, gyvenimo sąlygas, žmonių tarpusavio santykius, vertybes, įsitikinimus, įprastas visuomenės normas. Tarpkultūrinei mokinio kompetencijai plėtoti naudinga skaityti autentiškus tekstus, rengti diskusijas, debatus, susirašinėti su bendraamžiais užsienyje, dalyvauti mainų programose, reflektuoti apie skaitytą, matytą, girdėtą, patirtą, naudojantis Europos kalbų aplanku.

Download 0.66 Mb.